Šiaurės Jeruzalė

„Bažnytinis giedojimas veda mus į susitikimą, į buvimą, į liudijimą to, ką mūsų protėviai patyrė per liturgiją, ir ką mes patys turime perduoti savo amžininkams ir palikuonims.“
— Marcel Pérès, „Que pourrait-être une herméneutique du chant ecclésiastique?“ knygoje „Le chant liturgique aujourd’hui et la tradition grégorienne; actes du colloque“ 2016

Vilniuje – mieste, kurį formavo kintančios sienos, besikertančios kultūros ir tikėjimų tradicijos – Lucernalis yra erdvė, kurioje sakralinė ir ankstyvoji muzika atgaivinama ne kaip istorinis eksponatas, bet kaip gyva, kvėpuojanti tradicija.

Tai miestas, kuriame kadaise stovėjo „keturiasdešimt katalikiškų bažnyčių ir gausios sinagogos“ – miestas, „anais laikais vadintas Šiaurės Jeruzale“ (Česlovas Milošas, 1980-aisiais atsiimdamas Nobelio literatūros premiją, apie savo jaunystės miestą Vilnių). Šimtmečius Vilnius buvo slenkstinis miestas, stovėjęs Rytų ir Vakarų, katalikų ir stačiatikių, lotynų ir bizantiškųjų tradicijų kryžkelėje. Tai – perėjimų vieta: tarp istorijų, tarp tapatybių, tarp prarastų ir tebegyvuojančių tradicijų.

„Vilniaus architektūrą aš gana anksti pradėjau suvokti kaip ženklą. Ji kalbėjo apie kažką ir kėlė kažkokius reikalavimus. Tai buvo aukšta praeitis keistoje ir netikroje dabartyje, tradicija pasaulyje, staiga netekusiame tradicijų, kultūra akultūriniame pasaulyje.“
— Tomas Venclova, 1978 m. parašytame dialoge tarp jo ir Cz. Miłoszo, Vilniaus istorijos ir kultūrinio gyvenimo tema „Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma“

Permąstymas

„Šios muzikos negalima perskaityti be mokytojo. Reikia viską išmokti atmintinai – tiek žodžius, tiek giedojimą – nes ši muzika yra viso pasaulio širdis (…). Liturgija – tai iškilmingas garbinimas.“

— Daphtara Aforkas, vyriausias giedotojas Etiopijos Lalibelos mieste, filme Le Silence des Anges (1999).

Lucernalis festivalyje mes mąstome, jog sakralinė muzika neskirta koncertinėms salėms ir istoriniam archyvavimui – ji priklauso būčiai, sakralinėms erdvėms, kurias ji kadaise pripildė, balsams ir rankoms, kurios ją vis dar neša šiandien. Todėl šis festivalis siekia sujungti istorinį atlikimą su gyva tradicija. Mokslininkai ir atlikėjai, vienuolynų giedotojai ir instrumentalistai, žodinės tradicijos puoselėtojai ir atkuriamųjų repertuarų kūrėjai susiburia čia – ne tik atlikti, bet patirti, klausti, dalyvauti.

Perdavimas

Festivalio pavadinimas Lucernalis kilęs iš ankstyvosios krikščionybės apeigų – Lucernarium, vakarinės šviesos pamaldų, kuriose įžiebiama ugnis žymėjo perėjimą iš dienos į naktį, iš kasdienybės į sakralumą.

„Giedojimas kuria vietą ir laiką perdavimui.“
— Marcel Pérès, „Que pourrait-être une herméneutique du chant écclésiastique?“ Knygoje „Le chant liturgique aujourd’hui et la tradition grégorienne; actes du colloque.“ 2016

Lucernalis festivalyje muzika nėra tik garsas – tai būdas suprasti, kas mes esame. Mes klausomės, giedame, švenčiame. Mes ieškome ne tik grožio, bet ir prasmės.

Kviečiame jus prisijungti prie šios paieškos, leisti sakralinei muzikai gyventi jumyse taip, kaip ji kadaise gyveno Vilniaus senosiose sienose. Ateikite patirti, ne tik stebėti. Ateikite giedoti, ne tik klausytis. Ateikite atrasti iš naujo, o ne tik prisiminti.

Iki susitikimo Vilniuje!